surreal

Nors praėjo geras laiko gabalas, kuomet įspūdžiai ar reportažai iš Positivus dar buvo aktualūs, nes jis baigėsi prieš daugiau nei mėnesį, bet nuirkas. Taigi - jūra, nemokama kava iš ryto, line up’as bei kitos malonios detalės kaip stilizuotas sporto klubas ar grožio salonas ir pan. tapo rimta priežastimi norėti pakartoti. Tiesa, jūra festivalio zonoje labai sekli, o krantas itin blogas, bet tai yra menka smulkmena palyginti su renginio privalumais.

Beje, jei tikėti, A. Mamontovu, sakančiu, kad jaunas esi tol, kol dar lieka pirmų kartų, tai šį kartą pasijutau itin jauna, pirmą kartą, draugės įkvėpta, bandžiusi užsiimti vietą prie scenos. Įspūdžius užrašyti sunku, tačiau neminint priešistorės, tikrai nemaniau, kad tam reikia prieš grupės pasirodymą gerą valandą laikytis įsirėžus į priešai stovintį, idant neprarastum pozicijos, nes spaudimas iš nugaros, siekiant tave išstumti toks didelis, kad negali sau leisti atsipalaiduoti nei sekundei. Na tai kas, kad po pirmo gabalo supratau, kad stebėti reginį iš toliau man patinka labiau, o dėl tikrai fantastiškų šviesos efektų tą daryti buvo labiau verta netgi objektyviai.

Taip pat turbūt būtų etiška paminėti, kad įraše panaudotos paskutinės keturios nuotraukos iš čia, idant išvažiavau nepasikrovus fotoaparato baterijų, kurios galutinai išsikrovė po pirmo pusdienio.

Pamenu, kaip kadaise išgirdusi frazę “visuomenės veikėja Auksė Aukštikalnienė” susimąstydavau, ką gi ji vis dėl to veikia, o dabar vartant įvairias visuomenės informavimo priemones, vis užkliūva šio laikmečio titulai. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad tokie deriniai kaip mados guru Mantas Petruškevičius, vakarėlių liūtas Marius Gelažnikas, mados ir stiliaus žinovė Genutė Žalienė, mados žinovė Asta Valentaite, sekso ekspertė Milda Bertašiūnaitė visiems girdėti ir nieko nebestebina. Kurį laiką glumindavo pastaruoju metu mažiau matomos vakarėlių dalyvės/ visuomenės veikėjos Agnės Jagelavičiūtės pavadinimai, vis dėl to antrą prizinę vietą skiriu projektų dalyvei Eglei Mickevičienei, o nugalėtoju skelbiu tiesiog veikėją Mundį.

Čia prie to pačio, jau gerokai senstelėjusi, bet pakankamai suintrigavusi frazė iš kažkurio straipsnio, kuriame vardijami seksualių gražuolių titulai: “Mis Lietuva 1996 Daiva Anužytė-Kasiulaitienė, Misis Visata 2009 Vaida Ragėnaitė ir krūtų didinimosi operacijai besiruošianti(!) Oksana Pikul”.

Kad ir kaip būtų banalu fotografuoti saulėlydžius - negalėjau susilaikyti, praėjusį rudenį stebėdama juos pro savo miegamojo langą.

Gabaliukas iš Gintauto Abariaus palikimo.

Arbatinėje su vaikais valgom bandeles užsigerdami pienu.
Kostas (3 m.): Pimpalas.. pimpalas.. pimpalas.. pimpalas.. pimpalas.. pimpalas..
Mantas (8,5 m.): Apie ką tu čia?
Kostas: (3 m.): Apie pimpalą!

Jei atvirai, iki šiol mintis apie Palangą vasaros metu man sukeldavo gilų paniekos ir pasidygėjimo jausmą, nes buvau įsitikinusi, kad tokiu metu ten važiuoja tik visokie netašyti pigaus dėmesio ir banalių pramogų ištroškę kaimiečiai, o mano aristrokratiškai natūrai toks poilsis būtų žeminantis ir nepriimtinas iš principo. Kaip ten bebūtų, susiklosčius tam tikrom aplinkybėm, šią vasarą pačiame vasaros sezono įkarštyje Palangoje praleidau savaitę ir buvau maloniai nustebinta tuo, kad man ten netgi labai patiko. Nežinau, ar todėl, kad jūra visada veikia kažkaip teigiamai, ar todėl, kad ypač smagu buvo matyti ja besidžiaugiančius vaikus, netrukdė nei minios žmonių, nei perpildyti paplūdimiai, nei triukšmas Basanavičiaus gatvėje (beje, kasmet ten poilsiaujančios draugės teigimu, šiais metais gerokai mažesnis nei iki šiol). Spėju, kad tam įtakos turėjo ir keletas tuo pačiu metu ten atostogaujančių draugių, Jurgos bei Mamontovo koncertai, taip pat tą savaitgalį vykusios automobilių lenktynės - bet kuriuo atveju, Palanga vasarą man nebeatrodo tokia baisi.

Pūčkorių takas Turizmo informacijos centre pristatomas kaip vienas iš dešimties vertų dėmesio Vilniaus maršrutų, kurį galima pradėti ir baigti visiems gerai pažįstamame populiariajame Belmonte, nuo kurio, keletos kilomentų taku sukdami pagal laikrodžio rodyklę, praėjome tokias lankytinas vietas:
1. Jau minėtame Belmonte - XIX a. pastatytas Belmonto malūnas, kuris, laikui bėgant, su pagalbiniu pastatu ir žemės sklypu atitekdavo vis kitiems šeimininkams, tačiau jame buvo malama ir po Antrojo pasaulinio karo, o žmonių atmintyje išliko pirmąjį savininką menantis malūno pavadinimas - Prancūziškasis. Šiuo metu malūno teritorija neatpažįstamai pasikeitusi ir visi žinome kaip.

2. Tako kairėje, kitoje Vilnelės pusėje - Pūčkorių geologinė atodanga - viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje, kurios aukštis - 65 metrai, plotis - 260 metrų ir kurią suformavo paskutinieji ledynai ir Vilnios upės srovė.

3. Dešinėje - Vilnios slėnis, kurio šlaitai labai įvairūs, sudėtingi, pasipuošę stačiais skardžiais ir atodangomis, glaudžiantys senuosius piliakalnius ir pilkapynus. Čia kūrėsi pirmosios miesto amatininkų dirbtuvės, malūnai, plytinės, išlikusios net trys senosios vandens užtvankos.
4. Pūčkorių gamybinis kompleksas: XVI a. pastatyta patrankų liejykla su aušinamaisiais tvenkiniais bei parako malūnais; XIX a. pradžioje veikęs vienas didžiausių ir gražiausių malūnų, kurio dalis vėliau buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Šiandien išlikęs senasis vandens kanalas, užtvankos, bandens malūno liekanos.
5. Pūčkorių dvaras (palivarkas). Iki šių dienų išlikęs XVIII a. ir XIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Šiuo metu suremontuotas pagrindinis gyvenamasis nemas ir sutvarkytas vaismedžių sodas.

6. Saulės laikrodis. Vilnios slėnio pievoje stovi saulės laikrodis su išvaizdžiu mediniu stulpu ir akmeniniais stulpeliais, žyminčiais valandas.

Pakeliui į Pūčkorių piliakalnį - ąžuolų takas.

7. Pūčkorių piliakalnis, kuris gynybos tikslams buvo naudojamas nuo pirmųjų mūsų eros amžių ir nenustojo savo svarbos iki XIII - XIV a.

8. Šaltiniai, susidarę dėl palankios Vilniaus apylinkių geologinės raidos.

9. Tvenkiniai. Vasarą čia žvejoja garniai su savo jaunikliais, varlinėja gandrai, ratus suka plėšrieji paukščiai. Tvenkiniuose gyvena ūdros, bebrai, ondatros.

10. Žemutinis Pavilnys. Takas kerta Žemutinio pavilnio geležinkelio stotelę ir mišku grįžta į Belmontą.

Nuo to momento, kai žmogus ateina į protą, jis nustoja vesti į jį kitus.

(2009, aš)

iš oro baliono

Angliškas humoras, puiki vaidyba (tiek C. Firthas, tiek J. Biel čia nuosatbūs), ištikimybės sau ir laisvės idėja, tradicinės moralės ribotumas, ką jau kalbėti apie jausmingąjį tango - absoliučiai tinkamas pasirinkimas turiningam vakarui bežiūrint “Lengvabūdė marti“.

Kažkada ne taip seniai knygyne užkliuvo akys už nemažos nuolaidos knygai pavadinimu” Kelionės iš Vilniaus” (iš serijos “Turistiniai maršrutai Lietuvos keliais”). Nauja knygos kaina buvo mažesnė daugiau nei tris kartus už užbrauktąją, tad pirmai progai pasitaikius, kuomet kaip kartais atsitinka reikėjo užsienio svečiams kanors parodyti, buvo suvažinėtas vienas iš dvylikos maršrutų - “Trys Lietuvos sostinės” t.y. Kernavė - Trakai - Vilnius, tiesa Vilniuje nelankant jokių lankytinų objektų išskyrus kelią iš/iki namų. Taigi - trumpas minėto maršruto aprašymas:
Vilnius: Išvažiavimas iš miesto pro Pilaitę.
Čekoniškės: Verbų muziejus (pakelės trobelė su naminiais katinais) kuris tą penktadienį buvo uždarytas ir simbolinis bandymas unikalų verbų rinkinį įžiūrėti pro langą.
Sudervė: Klasicistinė Šv. Trejybės bažnyčia, XIX a. dvaro rūmai, kuriuose, kiek supratome, šiuo metu veikia mokykla, skulptūrų parkas, kurį pasižiūrime pro mašinos langą, Ąžuolų karalienę kelyje link Dūkštų praleidžiame.

Read the rest of this entry »

“Bruno” tik patvirtino tiesą, jog lėkštas humoras gali būti netgi labai gilus, o visą filmą vainikuojančios dainos vis dar negaliu atsiklausyti. IMHO optimaliausia (ne optimali) versija, kurią kol kas pavyko rasti youtube:

• Kitą kartą pakartosiu: pasisėdėjimą krantinėse/ Ponts des Artes, Rue Muffetard, Chevre chaude (tikrai skanu), pasiplaukiojimą bateau mouche leidžiantis saulei ir žinoma - naktinį miesto centrą.
• Dėl vienų ar kitų priežasčių atidėta kitam kartui: Luvras, Picaso muziejus, d’Orsey muziejus, Centre Georges Pompidu, Versalis, Fontainbleau, Villette parkas, Moulin-Rouge kabaretas, St. Ouen blusų turgus, boeuf bourgondese, escargots, Chine town‘as piko metu.
• Darau prielaidą, kad prieš keletą mėnesių Romoje sutikto vietinio vyruko nuomonė, jog čia geriausia važiuoti spalio mėn. tinka ir Paryžiui: liepą - rugpjūtį daugelis paryžiečių išvažiuoja iš miesto, o gatves užtvindo turistai, tad norint patekti į kokį populiaresnį muziejų eilėje gali tekti pastovėti ne vieną valandą. Dar vienas mus gerokai varginęs dalykas birželio pabaigoje - karštas ir tvankus oras, kuris tikiu, globalinio atšilimo ar kokios kitokios pasaulio pabaigos išvakarėse gali ištikti ir viduržiemį, tačiau drįstu manyti - su mažesne tikimybe.
• Ir pabaigai - dar keletas užburiančio naktinio miesto vaizdų.

• Prabangiausias miesto tiltas - Pont Alexandre.
• Invalidų esplanada.
• Rodeno muziejus.
• Sant Germain ir Lotynų kvartalai.
• Senosios Operos rūmai.
• Pasivažinėjimas autobusu iš Grands Boulevards į China town‘ą.
• Tailandietiškas maistas China town‘e, kur antradienio vakare gana tylu ir tuštoka.
• Pabaigai - dar kartą (tikiuosi, nepaskutinį) naktinis miesto centras: taip gražu, kad vos spėju į paskutinį metro.

• Monmartras (Sacre Coeur, Place de Tertre, Clichy bulvaras ir kt.).
• Tradiciniai crepes Rue des Abbeses esančioje creperie.
• Pere Lachese kapinės, kuriose, sprendžiant iš gerbėjų paliktų užrašų bei bučinių ant antkapių, populiariausi - Džimas Morrisonas ir Oskaras Vaildas.
• Lotynų kvartale, garėjančiame įvairių tautų virtuvėmis, pirktas turkiškas kebabas buvo labai geras.
• Piknikas su Jean Charles ir Kathia ant Pont des Artes - privaloma patirtis siekiant pasijusti vietiniu. Comte sūris tiesiog puikus.

• Rue Muffetard turgus su visu savo žavesiu ir šarmu: vaisių pirkimas, tradicinis stovėjimas boulangerie eilėje, dar viena sūrių krautuvėlė, šįkart su Brie ir St. Nectaire bei begalo paslaugiu ir draugiškai nusiteikusiu personalu.
• Panteonas ir dar viena miesto panorama nuo jo stogo.
• Liuksemburgo sodų kėdėse pasideginame ir mes.
• Praeiname Jardin des Plantes.
• Dar vienas pasisėdėjimas prie dar vienos paryžiečių hanginimo vietos - Port Plaisance de l’Arsenal.
• Bastilijos aikštė su naująja Opera.
• Pakeliui nusipirktų huitres valgymas Place de Vosges.
• Tradicinė svogūnų sriuba ir Chevre chaude (užrodytas to paties Stephen Clarke) toje pačioje Rue Muffetard.

• Luvro rūmų kiemas su piramide
• Karuselės aikštė su kedėse aplink fontaną besideginančiais miestiečiais
• Tuileries sodai
• Santarvės (Concorde) aikštė
• Ne patys brangiausi pietūs brangiausioje pasaulio gatvėje - Eliziejaus laukuose
• Triumfo arka ir miesto panorama nuo jos stogo
• La Defanse su Didžiąja Arka
• Creme briule šalia Didžiosios arkos ne toks geras kaip Gourmet parduotuvėlėje Vilniuje
• Les Halles ir tipiški sumuštiniai su ožkos sūriu, kumpiu ir pomidorais parkelyje prie L’église Saint-Eustache
• Dar kažkiek Les Quais - Senos krantinių su senųjų knygų prekyvietėmis
• Tomme de Savoie pirkimas Ile de St. Luise esančioje specializuotoje sūrio krautuvėlėje
• Alus ir užkandžiai kartu su daugybe kitų paryžiečių Senos pakrantėje
• Trumpa pažintis su miela šeima iš Pietų Afrikos, Notre Dame užnugaryje esančiame parkelyje

• Disneilendas: nors iš nežinojimo nusipirkome bilietus į abu parkus, ir vienam visos dienos buvo per mažai.
• Pasiplaukiojimui bateau-mouche Sena pasirinkome idealų laiką - krantinės ir tiltai leidžiantis saulei tikrai įspūdingi.
• Vėlyva vakarienė kažkur Grands Boulevards picerijoje.

..jei diena vadinsime laiką nuo šeštos vakaro iki vidurnakčio:

• Pasivaikščiojimas po La Cite: Ile de la Cite (Notre Dame, La Consiergerie, Sainte Chapelle) ir Ile St Louis su savo Les Quais (krantinėmis), tiltais (Pont Neuf - seniausias mieste) ir nuostabiais vaizdais.
• Pasisėdėjimas su alumi Le Marais - madingiausiame viduriniosios/ aukštesniosios klasės kvartale.
• Pasivažinėjimas autobusu po miesto centrą: nuo Marais iki Eifelio pravažiuojame beveik visas svarbiausias centrines vietas.
• Miesto panorama iš Eifelio bokšto: saulėlydis, Champs de Mars, Sena plaukiantys laivai ir labai gražu.
• Senos pakrantė nuo Eifelio iki Pont de l’Alma: daug tamsoje šviečiančių laivų ir jaukiai besišnekučiuojančių pakrantės kavinėse žmonių.

Nors turėjau labai mielų fragmentinių prisimimų, susijusių su Prancūzija, pagaliau atsikračiau kompekso, kad Paryžiuje taip ir nebuvau:

• miestas išvagotas ilgų, tiesių gatvių - bulvarų, kaip kad paaiškino paryžietis Lionelis todėl, kad didžiuliame mieste galima būtų greitai pasiekti bet kurią miesto vietą riaušėm numalšinti ar šiaip operatyviai sureaguoti į kokią nelaimę.
• stebėjimo kultūra pasireišia tuo, kad daugybėje miesto kavinių visos kėdės atsuktos į gatvę, kad gurkšnojant kavą galima būtų stebėti aplinkui vykstančias miesto aktualijas.
• kultūrą ir gerą išsiauklėjimą spinduliuoja ir žemiausi visuomenės sluoksniai - uždarbiaujantys metro savo kalbą, kodėl keleiviai turėtų mesti pinigus į jo kepurę, pradeda Bonjour Monsieur Madame ir baigia s’il vous plaît.
• anksčiau minėtose knygose minėtas mėšlas Paryžiuje vis dar sutinkamas, tačiau ne tokiais kiekiais kaip prieš keletą metų - jei baudos už paliktus šunų ekskrementus gatvėse ir ne vienintelė to priežastis, tai tikrai turinti tam įtakos.
• tose pačiose knygose paminėtos gudrybės, padedančios sutaupyti taip pat pasiteisino: vietoje mineralinio galima paprašyti paprasto vandens carafe de l’eau, kurio greičiausiai atneš ir taip, o mažesniame puodelyje cafe creme pigesnė už didelį puodą cafe au lait.
• nors tikrai tikiu, kad prancūzai gamina daugiausiai sūrių rūšių nei bet kuri kita šalis, pasirodo ir jie pobrangį brandintą sūrį valgo labiau per šventes, o kasdieną - paprastą sūrį.
• apie vakarinio bei naktinio miesto grožį bei jo gyvenimą Senos pakrantėse beigi parkuose nežinau nė ką pridurti.
• + dar vienas: “prancūziško balkono” sąvoka tikrai susijusi su mažais ankštais butukais, kuriais garsėja Paryžius, o tokio mažo kambarėlio, kurį buvome išsinuomoję vienos senutės valdose, dar nebuvo tekę regėti.

..kur, atsiradus tinkamai progai buvo pasivaikščiota su fotoaparatu.

Jau senokai rezgiau planus pasigaminti kokį papuošalą “Jūratės akmenėliuose”, kur prieš keletą dienų su aštuonmečiu ir nužygiavome. Rezultate turiu naujus auskarus, o Mantas - taip pat savo paties susikurtą kaklo vėrinį iš dantų, kurio “niekada nenusiims”, ką kol kas sėkmingai ir daro.

Besitikint, kad įrašo pavadinime ironija pastebima labiau nei pretenzija - dar vienas puslapis besiruošiant kitos savaitės kelionei.

Prancūzijoje, remiantis įvairiais šaltiniais, priskaičiuojama nuo 800 iki 3000 sūrio rūšių - turbūt daugiau nei kurioje kitoje pasaulio šalyje. Prancūziškų sūrių skonis ir kvapas labai įvairus: dalis jų padengta vynuogių sėklomis, grubiai traiškytais pipirais, augalais ar graikinių riešutų gabalėliais. Forma kinta nuo apvalios iki keturkampės, nuo rombo ar piramidės. Gaminami minkšti, kieti, pelėsiniai ir t.t., balti, raudoni… Tai nacionalinis Prancūzijos pasididžiavimas.

Vieni iš žinomiausių prancūziškų sūrių yra pelėsiniai - ryškaus aštraus skonio, mėlynų pelėsių išvagoti sūriai. Delikatesinis mėlynas marmuras, kaip jį apibūdina gurmanai, gaunamas naudojant Penicilium roqueforti pelėsių kultūras. Dūrio žymės atsiranda, kai sūrio masė pripildoma deguonies, reikalingo pelėsiams augti. Pelėsiniai sūriai pasaulyje yra labai populiarūs, tačiau gana brangūs, nes jiems pagaminti reikia labai kokybiškos žaliavos.

Nuo XIX amžiaus pagal visas tradicijas gaminamas seniausias prancūzų sūris Rokforas, nokinamas natūraliuose arba dirbtiniuose rūsiuose. Jis yra vienas iš seniausių sūrių pasaulyje, jo gamybos technologija ir receptūra mažiausiai pasikeitė bėgant amžiams. Rokforo sūris išsiskiria iš kitų ne tik savo garbingu amžiumi ir turtinga istorija, bet ir gera kokybe, subtiliu skoniu, mėlynos ir žalios spalvos pelėsių gyslelėmis. Nuo seniausių laikų jis gaminamas Prancūzijoje iš avių pieno. Šio sūrio gamintojai pasistengė, kad rokforo gamyba būtų monopolinė, o jo vardas saugomas. Ir dabar Prancūzijoje reikalaujama, kad sūris būtų gaminamas tik iš tam tikros veislės avių, besiganančių 20 mylių aplink Rokforą spinduliu, nepasterizuoto pieno. Visi kiti panašūs sūriai (pavyzdžiui, iš karvių pieno) turi būti vadinami kitu vardu. Sūris turi būti nokinamas ne mažiau kaip 3 mėnesius specialiuose rūsiuose. Rokforo sūrinės rūsiai unikalūs. Juose prieš 200 milijonų metų uolose susiformavo ilgi įtrūkimai. Tokioje natūralioje aplinkoje būna pastovi temperatūra ir reikiama drėgmė. Gaminant rokforo sūrį naudojami specialūs pelėsiai, kurie išauginami ant kvietinės duonos. Kaip tik šie pelėsiai ir suteikia sūriui specifinį skonį ir kvapą. Po sūdymo sūrių galvose padaromos angos (jie subadomi), kad pelėsiai gautų oro ir geriau vystytųsi.

Kamambero sūris gerokai jaunesnis už rokforą. Teigiama, kad jis atsirado Didžiosios prancūzų revoliucijos metais. Kol Paryžiuje liaudis griovė Bastiliją, tolimame normandų krašte paprasta valstietė Marija Harel gamino sūrius. Dėl aplink vykstančių įvykių, ji nepajėgė susikaupti ir normaliai rūpintis savo darbu. Tad po kurio laiko pastebėjo, kad ant jos pagamintų sūrių atsirado balta plėvelė, ilgainiui išgarsinusi Kamambero vardą. Kamamberas - puikaus skonio, padengtas baltais pelėsiais minkštasis sūris. Jis gali drąsiai lygiuotis į populiariausių pasaulyje dešimtuką. Tokį sūrio pavadinimą pasiūlė Napoleonas (tai jo gimtosios vietovės pavadinimas), kai nedidelio miestelio viešbutyje paragavo dar nedaug kam žinomo sūrio. Kamamberas dažniausiai gaminamas cilindro formos. Sūrio paviršiuje susidaro plona valgoma žievelė, kuri būna padengta rusvomis ir žalsvomis gleivėmis ir pelėsiais.

Savojos kalnų skanėstas - Reblošono sūris. Kaip liudija XV a. užrašai, jis yra kilęs iš Prancūzijos Savojos kalnų regiono. Žodis „reblošonas” reiškia antrą melžimą. Sūris atsirado tuomet, kai ūkininkai, nenorėdami atiduoti viso pieno dvarininkams, ne visiškai išmelždavo savo karves. Jas melžti pabaigdavo vėliau. Kol pienas būdavo dar neatvėsęs, iš jo darydavo sūrius. Sūrinėje toks sūris pirmąkart pagamintas 1888 m. Reblošonas - minkštasis sūris. Jo žievė geltona, vietomis nuo mielių balta, sausa. Sūrio skonis aštrus su riešutų prieskoniu.1 kg šio sūrio pagaminti reikia apie 11 l pieno. Kadangi sūris gaminamas iš žalio pieno, žaliava turi būti aukštos kokybės. Sūriai nokinami apie 3 savaites. Nokinimo metu ant sūrio paviršiaus auga pelėsiai. Vėliau sūriai nuplaunami vandeniu ir nudažomi. Savojos regione Reblošonas gaminamas rankiniu būdu. Nors sūris labai aukštos kokybės, eksportuojamas retai.

Prancūzijos sūrių karalius - brie. Jau XIII a. mūsų eros amžiuje Prancūzijos Brie provincijoje šis sūris buvo labai mėgstamas valstiečių, o vėliau jį pamėgo ir didikai. Dėl savo populiarumo aukštuomenės buvo pavadintas „sūrių karaliumi”. Sūrio technologija buvo vis tobulinama specialistų ir pagaliau šis sūris paplito visame pasaulyje. Šių sūrių konsistencija minkšta, plastiška, išorė padengta baltaisiais pelėsiais ir gleivėmis, kurias ir sudaro šie pelėsiai. Kvapas aštrokas, primena grybų.

Žinia, jog šiais metais festivalis Be2gether perkeltas iš rugpjūčio į birželio mėn. nuteikė kiek skeptiškai. Ypač keistas motyvas pasirodė įvardintas neva geresnis oras, kas yra objektyvi netiesa, o kur kas įtikinamiau nuskambėjęs dubliavimasis su kitais festivaliais ir atitinkamai geresnės galimybės jį efektyviai suorganizuoti irgi kelia abejonių turint omeny skirtas dotacijas bei atlikėjų sąrašą. Taigi, įvertinus aukščiau paminėta (ypač orą) mano dalyvavimas šių metų renginyje taip ir neįvyko, o ta proga - muzikinė iliustracija bei fotoreportažas iš praėjusių metų renginio, kai blogo rašymas buvo nustumtas į kažkurįtai planą.

Su tikslu patobulinti savo kulinarinius įgūdžius bei paįvairinti maisto racioną, “Minimoj” nusipirkau, kaip man pasirodė, lengvai pagaminamų ir gerai atrodančių patiekalų receptų žurnalą, kurį čia pat su atostogaujančiu moksleiviu nusprendėm išbandyti ir pietums pasigaminti jo pasirinktą vištienos troškinį su daržovėmis. Rezultatą pasirinkimo autorius valgyti atsisakė, mažiukas prarijo keletą šaukštų daržovių, o kas liko teko suvalgyti man. Ir, beje, ar faktas, kad patiekalo nuotraukos žurnale ir realaus rezultato vaizdinis skirtumas, nepaisant, kad viskas buvo atliekama daugmaž tiksliai pagal instrukciją - akivaizdus, reiškia, kad moksleivio prielaidos, jog “kažkas kažką supainiojo” paslaptis slypi kažkur anapus?